sprintai

Rašau belaukdama mergaičių sprinto pradžios. Vaikinai pasirodė pagal savo jėgas. O ir žūstančių varnų skaičius vis mažėja. Per asmenines buvo 15 varnų 8 šaudymuose, dabar jau tik 6 keturiuose. Progresas.. Ir į persekiojimą deleguosim vieną atsovą, o tai jau super.
Iš karto po varžybų pasigavau Tomuką. Man teko garbė pranešti, kad jis pateko į persekiojimą, pats iki to nežinojo :) Aš, kaip ir priklauso, tuoj puoliau aiškintis dėl šaudymo (visiems gi jis kažkodėl įdomus). Tai va, Tomo prašovimai - vienas viršuje, kitas apačioje. Net pats Tomas pripažįsta, kad čia jau ne vėjas kaltas. Tačiau treneris liko patenkintas - ypač tuo, kad Tomas susitvarkė su šaudymu stovint. Pasak jo, dėl tokių situacijų ir dirbama visus metus, todėl smagu, kad darbas duoda vaisius.
Karolio pagauti nepavyko, bet treneris sakė, kad šaudyti jam kažkiek pamaišė sušalę pirštai. Ir nenuostabu - šalta baisiausiai. Taip pat gal dar jaudinosi vaikinas (bet jis pats to tikrai neprisipažins, ane? :) Trenerio nuomone, niekas kitas šitos jaudulio ligos neišgydys, kaip tik dalyvavimas varžybose. Kuo daugiau, tuo geriau. O tai jau, savaime suprantama, įvykdoma užduotis.
Mergaitės jau apšilinėja - visos apsiklijavusios, apsikaišiusios. Vargas. Šąla pirštai, tiek kojų, tiek rankų. Tai, matyt ir yra svarbiausia priežastis dėl ko vaikinai pašaudė. Merginoms irgi, nemanau, kad geriau seksis. Treneriams ten stovėti prie žiūronų irgi nekas. Aš tai lakstau ir vargo neturiu. 
Ryt bus dar blogiau. Vargšai tie, kas peteks į persekiojimą.
Ir toliau darau vieną blogą nuotrauką po kitos, bet šian gal jau bus galima ką įdėti į veidaknygę. Geriausiai sekasi daryti nuotraukas, kai jie stovi arba guli visiškai nejudėdami - t.y. prieš startą ir šaudykloje. Man šiandien užduotis šiek tiek pafotografuoti Dianą šaudykloje, nes praeitą kartą nepavyko.
Okis, pradedam?